kiūsterti

kiū́sterti, -ia, -ėjo žr. kiūsterėti: 1. Kiūsters iš grabo Lp. 2. Per Naujus metus ir aš mažum kiūstersiu namo rš. Mislino užmuštą vagį kur nutęst, bet tuom čėsu kiū́sterėjo zemskas Sn. Kad tik kas kiūsteria, tai loja šunes Lp.